Karate istorija
LegendaPrieš 1400 metų įžymus vienuolis Daruma keliavo susitikti su Kinijos Liang dinastijos imperatoriumi Wu-di. Jo tikslas buvo perduoti imperatoriui budizmo mokslą. Kelias iš Indijos į Kiniją buvo nepaprastai sunkus ir pavojingas.
Po šios kelionės Daruma pasiliko Kinijoje ir pradėjo skleisti savo žinias apie fizinį ir dvasinį žmogaus ugdymą
Shorin-ji šventykloje, šiandien vadinamoje
Shaolin. Garsas apie vienuolį stipriai traukė žmones sekti jo mokymu. Tačiau ne visi mokiniai galėjo iškęsti sunkias treniruotes ir mesdavo jas vienas po kito dėl nepakeliamo krūvio. Pažiūrėjęs į juos vienuolis Daruma tarė: „Šis mokymas skirtas ugdyti jūsų dvasiai. Dvasia ir kūnas yra viena ir niekada neturi būti atskirti. Aš matau, kokie esate išsekę ir silpni. Neatrodo, kad galėtume baigti mokymą. Duosiu jums patarimą. Pirmiausia išlavinkite kūno raumenis pagal mano instrukcijas. Po to jūs suprasite ir mano mokymą.“
Taigi Daruma išmokė savo mokinius treniruoti kūną ir ugdyti dvasią. Sekdami jo mokymu, surašytu knygoje,
Shorin-ji vienuoliai atgavo stiprybę, buvo narsūs, šaunūs ir nepralenkiami visoje Kinijoje.
Vienuolio Darumos mokymas vėliau plačiai paplito po Kiniją.
Shorin-ji vienuolyne jis vėliau tapo
Shorin-ji kempo, iš kur buvo perduotas į Riukiu salyną ir ten tobulintas iki šių dienų. Šis mokymas tapo
Okinawa-te („Okinavos rankos“) kovos menu, iš kurio kilo
karate.
Pagal Karate-do Kyohan
ĮžangaKarate istorija siekia daugiau kaip 2000 metų, o jo šaknys slypi Okinavoje išvystytoje beginklėje savigynos sistemoje
To-de, kuriai įtakos turėjo iš Kinijos atkeliavęs kovos menas
Chuan-fa. Nors šiuo metu egzistuoja daugybė karate stilių, o jo pavadinimas tapo bendriniu žodžiu, autentiškasis karate buvo ir yra tik vienas.
Tradicinis karate – autentiškasis karate, jungiantis Okinavos savigynos sistemą
To-de su japonų
Budo filosofija.
Ankstyvoji kovos menų istorijaKovos menų (kovos technikų) istorija sena, paremta žiniomis apie žmogaus fiziologiją, anatomiją, psichosomatiką, kūno dinamikos, biomechanikos principus, gyvybines sistemas, minties galią. Pagal išlikusius duomenis ne tik karate, bet ir daugumos kitų kovos technikų tėvyne laikoma Indija. Šios šalies šventyklų skulptūrose ir bareljefuose pavaizduotos dievų, demonų ir žmonių pozos turi panašumų su dabartiniais kovos technikų elementais, todėl manoma, kad senovės Indijos gyventojai žinojo kovos ar savigynos technikas. Be to, senuosiuose traktatuose aprašomi kai kurie kovos būdai, kuriems būdingi smūgiai rankomis ir kojomis į labiausiai pažeidžiamas žmogaus kūno vietas.
Iš Indijos kildinama joga, kinų mankštos pratimai taiči čuan (Tai Chi Chuan), cigun (Qi Gong) ir kovos menai turi panašumų, bendrų bruožų. Manoma, kad jie atsirado iš vieno šaltinio. Mankštos pratimai, skirti aktyvinti kūno energetinei sistemai, pratęsti gyvenimo trukmei ir išmokti valdyti gyvybinei energijai
ki, pritaikius juos savigynai, susiliejo su vietinėmis Indijos ir Kinijos kovos technikomis ir virto kovos menais.
I tūkstantmetyje kovos menai plito ir toliau vystėsi Kinijoje, iš kur pateko į šiandien Japonijos Riukiu salynui priklausančią Okinavos salą. Ši sala buvo lengvai pasiekiama iš Kinijos, Japonijos ir Pietryčių Azijos. Patogi geografinė padėtis pavertė ją pirklių ir amatininkų mėgiama vieta. Ši sala buvo poilsio ir prekybos taškas tarp valstybių, kurių krantus skalavo Pietų Kinijos jūra. Iš Kinijos į Okinavą atkeliavo ir kinų kultūra, tradicijos, kovos menai.
Kovos menai Okinavoje įgavo svarbią reikšmę dėl čia nuolat vykusių sukilimų, pilietinių karų, perėjūnų plėšikavimų ir nesaugaus gyvenimo būdo. Dėl to salą valdę kunigaikščiai draudė nešiotis ginklus, o vėliau, sugriežtinę apribojimus, ne tik neleido jų nešiotis, bet ir laikyti namuose. Tokia valdžios cenzūra vertė žmones ieškoti kelių savigynai be ginklo.
Savigynos sistema, kurią praktikavo Okinavos gyventojai, vadinosi
To-de, arba
Okinawa-te. Ją sudarė kelios kovos meno atšakos, paplitusios skirtinguose šios salos miestuose: Naha (
Naha-te), Šiuri (
Shuri-te), Tomari (
Tomari-te). Okinavos kovos menui
To-de turėjo įtakos iš Kinijos atkeliavusi
Chuan-fa savigynos sistema, kurios pagrindą sudarė trys skirtingos šakos: savigyna naudojant ilguosius ginklus (ietis, lazdas ir pan.), savigyna naudojant vidutinio ilgio ginklus (kardus, durklus ir pan.) ir savigyna nenaudojant ginklų.
Būtent
To-de savigynos sistemoje slypi šiuolaikinio karate technikų šaknys, kurias papildė
Chuan-fa trečiosios šakos (savigynos nenaudojant ginklo) techniniai elementai. Ši šaka buvo ypač svarbi Okinavos salos gyventojams dėl draudimo ne tik nešiotis, bet ir turėti namuose net surūdijusį kardą.
Vėlyvoji karate istorijaXVI a. pabaigoje Okinavoje, pas garsų to meto meistrą Sokoną „Bushi“ Matsumurą (1798–1890) mokėsi Yasutsune (Ankoh) Asato (1826–1906) ir Yasutsune (Ankoh) Itosu. Y. Itosu (1830–1915) gimė Šiuri mieste, Okinavoje. Šis meistras XX a. pradžioje, remiant Japonijos valdžiai, įdiegė karate kaip privalomąjį mokymą Okinavos mokyklose, sukurdamas pradedantiesiems skirtas Heian (Pinan) katas. Tai buvo Kihon katos, iš kurių Y. Itosu pašalino pavojingiausius karate elementus (smūgius, blokus atvirais delnais, pirštais į gyvybiškai pavojingas vietas) siekdamas, kad pradedantieji mokytis išvengtų sužalojimų, nes daugumai jų karate buvo tik privalomos fizinio lavinimo pratybos, o ne gilių mokymų reikalaujantis savigynos menas.
Gichinas Funakoshi kovos meno, tada vadinto
To-de arba
Okinawa-te, pradėjo mokytis iš Y. Asato ir Y. Itosu. Jį sužavėjo šių meistrų charakterių savybės, fizinės galimybės ir pasirinktas gyvenimo kelias. Y. Asato ir Y. Itosu gyveno skirtinguose Okinavos miestuose ir jų kovos stiliai buvo skirtingi. G. Funakoshi turėjo puikią galimybę abu palyginti, apibendrinti ir susisteminti įgytas žinias, ką ir padarė. Tai viena iš priežasčių, kodėl jis vadinamas modernaus, arba šiuolaikinio, karate tėvu.
XIX a. Okinavos meistrai pakeitė žodžio
To-de („kiniška ranka“) rašyseną į
kara ir pridėjo žodelį
te, kuris reiškė „ranką“. XX a. pradžioje meistras G. Funakoshi pakeitė hieroglifo
kara („kiniška“) reikšmę į „tuščia“. Ši žodžio
karate reikšmė simbolinė, ir pavadinimas pakeistas neatsitiktinai. G. Funakoshi karate meną iš
karate-jutsu („karate technikų“) pavertė į
karate-do („tuščios rankos kelią“). Jam karate-do buvo ir kovos menas, ir gyvenimo kelias. G. Funakoshi dėka pradėjo reikštis karate-do kaip
Budo („kovos technikų kelio“) kovos meno savybės.
XX a. trečiajame dešimtmetyje meistras G. Funakoshi karate atvežė į Japoniją. Jis buvo pristatytas įvairiuose masiniuose kovos menų renginiuose. Vėliau šio meistro dėka karate pradėjo plisti Japonijoje. G. Funakoshi karate buvo tik vienas. Jis niekuomet nepripažino jokių stilių ir kitų pavadinimų.
Po Antrojo pasaulinio karo susidomėjimas karate kovos menu dėl jo išskirtinių savybių smarkiai išaugo. G. Funakoshi mokiniai, tarp kurių buvo ir Hidetaka Nishiyama, 1949 m. įkūrė Japonijos karate asociaciją (JKA). Vienas iš JKA tikslų buvo karate populiarinimas pasaulyje. Šviesiausia ir iškiliausia šių dienų asmenybė Hidetaka Nishiyama 1957 m. buvo deleguotas į JAV, kur gyveno, mokė karate ir vadovavo Tarptautinei tradicinio karate federacijai (ITKF) iki 2008 metų lapkričio 7 dienos.
Po legendinio Mokytojo mirties, pagal Budistų tradicijas jo palaikai buvo sudenginti ir 2008 m. gruodžio 1 d. viena urna su dalimi pelenų buvo palaidota Los Angeles kapinėse, kita dalis iškeliavo į jo gimtąją šalį, Japoniją.
„Kovos menų paskirtis – ne pergalės siekimas ar muštynių elementai. Kovos menai – kova su smurtu, ugdanti gebėjimą apsiginti, jei reikia. Karate pratybose, naudodami savigynos technikas, mes mokomės suprasti, pajusti žmogų, su kuriuo stovime akis į akį, mokomės pajusti pavojų ir aplenkti jį.“
Hidetaka Nishiyama
H. Nishiyamai pavyko iki galo įgyvendinti savo mokytojo G. Funakoshi idėją – sujungti Okinavos kovos formas ir
Budo filosofiją. Jis liko ištikimas tradicijoms. Meistras ir šiandien moko autentiškojo
Budo karate, atskleisdamas neribotas žmogaus dvasines ir fizines galimybes, kurias šis kovos menas gali padėti išugdyti.
Istorinės aplinkybės, spekuliacijos žodžiais ir terminais, kovos menų populiarumo augimas ir šiandien kelia sumaištį visame pasaulyje. Neišvengiama chaoso ir mūsų šalyje. Karate, kuris ištikimas
Budo principams ir kurio pagrindą sudaro Okinavos kovos technikos, vadinamas tradiciniu karate. Šiuo pavadinimu siekiama atskirti autentiškąjį japonų kovos meną nuo „smūgio–spyrio“ žaidimais virtusių dvikovų sporto šakų, kurių atstovai naudojasi ilgamete, nepriekaištinga tradicinio karate reputacija. Žmonės, neįsigilinę į šiandien pasaulyje susidariusią situaciją, dažnai paprasčiausiai mokosi muštis manydami, jog mokosi karate-do. Dėl šios priežasties 1974 m. mokytojo H. Nishiyamos įkurta Tarptautinė mėgėjų karate federacija (IAKF) 1986 m. pervadinta į Tarptautinę tradicinio karate federaciją (ITKF).
Nuo 1993 m. Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) pripažino ITKF vienintele organizacija, reprezentuojančia šį unikalų kovos meną pasaulyje. Šiandien tradicinis karate tebėra išskirtinis kovos menas. Jis ištikimai tarnauja tik tauriam tikslui pasišventusių mokytojų iš lūpų į lūpas perduodamai
Budo idėjai ir reikalauja iš mokinių nuoširdaus, nuolatinio, gilaus ir kasdienio mokymosi.
H. Nishiyama
Budo karate pašventė visą savo gyvenimą. Iš mokytojo širdies ėjusių žinių, supratimo ir išminties rezultatas – tikras kovos menas, savyje saugantis amžinąjį gyvenimo principą – ugdyti Žmogų.